BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atsiminimai #2

Buvau kaime. Man buvo kokie… sakykime 15 metų. Neturiu žalio supratimo kiek man buvo metų. Tačiau tai juk atsiminimai. Jie dažnai meluoja.

Diena buvo nuostabiai saulėta. Visa šeima kaip įprastai vaikštinėjo po kiemą su purvinais tavrtu dvokiančiais batais, šūkavo apie pietus, kepsninės kūrenimą, senelių sveikatą… O ji tada dar buvo gera. Senelis dar taip ryškiai nesirgo depresija. Močiutė atsiminė savo anūkų vardus. Ir jiems pasakojo be protiškai smagias istorijas. Niekas taip ir nežino, kuri istorija buvo tikra, o kuri tik jos fantazijos vaisius.

Aš kaip visuomet jaučiausi ne sava. Bet kaip visada  bandžiau įteigti, kad tai mano kaltė. Tai mano kaltė, jog visą gyvenimą buvau jauniausia, labiausiai lepinama ir todėl labiausiai nemylima pusbrolių ir pusseserių. Jog tai aš turiu labiau stengtis su jais susibendrauti, atrasti bendrų temų, pomėgių. Bet juk jie jau turi darbus, vaikinus ir merginas, perka automobilius, planuoja namus. O tu tik ta naivi kvailelė mergaitė vis lakstanti aplinkui ir bandanti visiems įtikti.

Niekada ten nesijaučiau sava. Ir dabar nesijaučiu. Kad ir kiek metų praeitų.

TIesiog… Jie visi tokie… Normalūs. Teisiingi. Tokie, kokia aš niekada nebūsiu. Nedirbsiu mėgiamo darbo, neturėsiu mylimo vyro, nepadėsiu mamai sėti špinatųir nesakysiu jai, kad myliu. Nors myliu. Aš visuomet būsiu kitokia. Taip jaučiausi tada. Taip jaučiuosi ir dabar.

Visi šie prisiminimai atrodytų tokie svarbūs, mat tokie jausmai mane apima kiekvienais metais būnant toje aplinkoje su tais žmonėmis. Bet apie juos aš niekada negalvoju. Kiekvieną kartą, kai pagalvoju apie kaimą, prisimenu tą saulėtą dieną.

Saulėta diena, visi šūkauja. Pomidorai, kepsninė, laužas. O aš vaikštau aplink namą bandydama visiems įtikti. Ir jaučiu, jog kažkas po mano koja. Paukštis. Užlipau ant paukščio. Ėmiau ir užlipau ant paukščio. Kaip taip įmanoma? Ką aš padariau? Aš nužudžiau paukštį! Aš nužudžiau! Bet juk aš nenorėjau! Man pasidarė baisiai gėda, gaila, liūdna. O jei kas pamatys? Jie galvos, kad aš žiauri žudikė. Neapdairi vėpla sugebanti eidama žudyti. Griauti gamtą.

Paukštelis dar kvėpavo, tačiau buvo akivaizdu, jog jis neišgyvens. Paslapčiomis griebiau paukštį ir jį palaidojau. Tada nubėgau ir labai labai labai  verkiau. Jis buvo gyvas. Jis buvo nekaltas nuostabus gamtos sutvėrimas. O aš jį nužudžiau.

Pabėgau ir verkiau. Niekas nežinojo. Niekas nematė. Niekam ir nerūpėjo. Visi gyveno savo tobulus gyvenimus. Kol aš save beprotiškai kaltinau dėl to, ko pakeisti negalėjau.

Patiko (0)

Rodyk draugams

No comments yet. Be the first.

Rašyk komentarą