BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atsiminimai #4

Labai dažnai galvoju,kad aš tiesiog nemoku mylėti. Kalbu ne tik apie vyrą. Kalbu apskritai. Aš tiesiog neturiu to jausmo.

Taip yra dėl to, jog atrodo labai dažnai nekenčiu visų aplink sabe esančių. Ypač tų, kurie yra arčiausiai mano pačios norų - savo draugų. Iš tiesų tokiomis akimirkomis aš tiesiog eilinį kartą kaltinu save, jog juos pasirinkau. Tokius, kurie mane ne kelia, o leidžia. Rodo blogiausius pavyzdžius, skatina atlikti veiksmus kurių vėliau gailiuosi, amžinai depresuoja, kiša savo pomėgius ir įsitikinimus, nenori to, ko noriu aš, nesupranta manęs, pyksta, kai nesuprantu jų, susiranda kvailius vyrus ir tada manęs klausinėja kodėl jie tokie kvaili, pastoviai ieško kažko ko negali surasti, nežino ko nori, pasiduoda jausmams, o aš tikiu protu…

Tačiau aš juk juos taip myliu. Visada labai džiaugiuosi, kai jiems nutinka kasnors gero. Visada sveikinu ir nuoširdžiai nuoširdžiai šypsausi. Visada padedu kai reikia, visada skatinu kilti ir niekada nepeikiu kai jie vartosi su šūdais… O turėčiau. Bet nepeikiu, nes myliu. Nes jie mane išklauso baisuaisiomis mano gyvenimo akimirkomis. Nes jie paskambina į duris su vyno  buteliu, kaigalvoju, kad gyvenimas baigėsi. Nes jie parašo ir išklauso, pasidomikas vyksta mano gyvenime. Jie TIKI manimi ir dėkoja, kai jiems atveriu akis. Jie nepeikia, kai vartausi su šūdais. O turėtų. Nors po topeikiu save dar labiau

Kažkada paskambinau draugei antrą nakties ir visą naktį verkiau. Visą naktį. Mes vaikščiojome aplink namus ir aš verkiau. Tai buvobaisu. Bet po to pasidarė geriau.

Jai tikriausiai buvo dar baisiau, nes ji nėra turėjusi depresija sergančio šeimoje, kaip aš ir ji vis bandė kažką pasakyti kas padėtų… O juk nepadeda niekas.

Bet tada buvo labai gera. Kažkam atsiverti ir nebūti dėl to paliktai.

Rodyk draugams

Atsiminimai #3

Sėdėjome ant jo sofos. Jis norėjo pažiūrėti kokį nors neįpareigojantį dalykėlį. Žiūrėjome American Guy. Ne, tokio juk nėra. Futurama! Žiūrėjome Futuramą. Atrodė, lyg esame kažkas. Sėdime pasikabinę ant sofos ir žirimę Futuramą. Už lango leidžiasi saulė ir nuostabiai senovinis butas pačiame Vilniaus centre aptemsta. Užkišu ranką už jo maikės, paliečiu jo nugarą. Jis atsisuka pajuokaudamas kad wow aš taip greitai prie reikalo. O aš pasakau, jog tiesiog noriu patikrinti ar išnyko žaizdos. Žaizdos išnyko, tačiau randai liko. Praeitą kartą jis net neleido apkabinamas. Jis norėjo papasakoti, kas jam nutiko. Tačiau aš pasišaipiau. Ir jis iš karto užsivėrė. Iš karto. Buvo tylus ir kupinas neigiamų emocijų. Aš taip ir nesužinojau kas ir kodėl jam taip baisiai padarė. Bet buvau per daug nedrąsi, kad leisčiausi į kalbas apie tikrus dalykus. Man ramiau buvo šaipytis ir juokauti. Ne laiku ir ne vietoje.

Bet dabar žaizdų nebebuvo. Jis buvo pamiršęs apie įvykį. Na, bent jau nesijautė to skausmo. Tai buvo pirmas kartas, kai toks tobulas vyras su tokiais gyvenimo išgyvenimais man norėjo atsiverti. Bet aš užvėriau jo burną. Kaip ir savo savigarbą, kai pabučiavau jo lūpas. Tai buvo gražus ir šiltas vakaras. O po jo sekė labai liūdnas rytas. Nors ką ten prisiminsiu tą rytą. Marichuana mano galvoje jį numetė užmarštin. Tai buvo paskutinis rytas kai jis su manimi kalbėjo.

Rodyk draugams

Atsiminimai #2

Buvau kaime. Man buvo kokie… sakykime 15 metų. Neturiu žalio supratimo kiek man buvo metų. Tačiau tai juk atsiminimai. Jie dažnai meluoja.

Diena buvo nuostabiai saulėta. Visa šeima kaip įprastai vaikštinėjo po kiemą su purvinais tavrtu dvokiančiais batais, šūkavo apie pietus, kepsninės kūrenimą, senelių sveikatą… O ji tada dar buvo gera. Senelis dar taip ryškiai nesirgo depresija. Močiutė atsiminė savo anūkų vardus. Ir jiems pasakojo be protiškai smagias istorijas. Niekas taip ir nežino, kuri istorija buvo tikra, o kuri tik jos fantazijos vaisius.

Aš kaip visuomet jaučiausi ne sava. Bet kaip visada  bandžiau įteigti, kad tai mano kaltė. Tai mano kaltė, jog visą gyvenimą buvau jauniausia, labiausiai lepinama ir todėl labiausiai nemylima pusbrolių ir pusseserių. Jog tai aš turiu labiau stengtis su jais susibendrauti, atrasti bendrų temų, pomėgių. Bet juk jie jau turi darbus, vaikinus ir merginas, perka automobilius, planuoja namus. O tu tik ta naivi kvailelė mergaitė vis lakstanti aplinkui ir bandanti visiems įtikti.

Niekada ten nesijaučiau sava. Ir dabar nesijaučiu. Kad ir kiek metų praeitų.

TIesiog… Jie visi tokie… Normalūs. Teisiingi. Tokie, kokia aš niekada nebūsiu. Nedirbsiu mėgiamo darbo, neturėsiu mylimo vyro, nepadėsiu mamai sėti špinatųir nesakysiu jai, kad myliu. Nors myliu. Aš visuomet būsiu kitokia. Taip jaučiausi tada. Taip jaučiuosi ir dabar.

Visi šie prisiminimai atrodytų tokie svarbūs, mat tokie jausmai mane apima kiekvienais metais būnant toje aplinkoje su tais žmonėmis. Bet apie juos aš niekada negalvoju. Kiekvieną kartą, kai pagalvoju apie kaimą, prisimenu tą saulėtą dieną.

Saulėta diena, visi šūkauja. Pomidorai, kepsninė, laužas. O aš vaikštau aplink namą bandydama visiems įtikti. Ir jaučiu, jog kažkas po mano koja. Paukštis. Užlipau ant paukščio. Ėmiau ir užlipau ant paukščio. Kaip taip įmanoma? Ką aš padariau? Aš nužudžiau paukštį! Aš nužudžiau! Bet juk aš nenorėjau! Man pasidarė baisiai gėda, gaila, liūdna. O jei kas pamatys? Jie galvos, kad aš žiauri žudikė. Neapdairi vėpla sugebanti eidama žudyti. Griauti gamtą.

Paukštelis dar kvėpavo, tačiau buvo akivaizdu, jog jis neišgyvens. Paslapčiomis griebiau paukštį ir jį palaidojau. Tada nubėgau ir labai labai labai  verkiau. Jis buvo gyvas. Jis buvo nekaltas nuostabus gamtos sutvėrimas. O aš jį nužudžiau.

Pabėgau ir verkiau. Niekas nežinojo. Niekas nematė. Niekam ir nerūpėjo. Visi gyveno savo tobulus gyvenimus. Kol aš save beprotiškai kaltinau dėl to, ko pakeisti negalėjau.

Rodyk draugams

Atsiminimai #1

Jis palietė mano ranką. Buvome po dviejų alaus šlykščiame bare. Kalbėjo nerišliais, bet labai sąmojingais sakiniais. Kiekvienas jo žodi buvo labai ironiškas, kažkoks noras įžeisti, apsisaugoti. Tai mane beprotiškai žavėjo. Jis visada buvo aukščiau. Tiksliau, norėjo būti. Norėjo būti šaltu, apgaviku, niekšu, kuris vilioja jauną nepatyrusią merginą. Kuri jau šiandien galėtų būti jo lovoje. Tačiau mačiau jame tą mažą berniuką. Kuriam reikia rūpesčio, šilumos, kuris kažko neturėjo gyvenime ir tokiomis kaip aš bando tą kompensuoti. Mačiau tą, bet nesupratau, nesugebėjau suprasti ir tuo pasinaudoti. Nes buvau tokia pati kaip jis. Ir jis tą pamatė. Ir pasinaudojo.

Pasakė, jog negalime sėdėti skirtingose staliuko pusėse, taip daro tik susituokę. O susituokę nebesidomi vienas kitu. Susituokę yra nusivylę gyvenimu. Tada atsisėdo prie manęs. Paėmė mano ranką, paglostė. Aš jaučiausi užvaldyta ir teisinau save. Teisinau, jog visa tai daroma mano noru, ne jo. Jog tai aš esu laimėtoja.

Jis pasakė, jog man jau gal reikėtų namo. Bet aš pasakiau, jog aš namo visai nenoriu.

Rodyk draugams

Atsiminimai

Kartais esame toje akimirkoje, toje nuolat besikartojančioje dienoje, kad atrodo mūsų gyvenimas nieko vertas. Niekuo neišsiskiriantis, niekuo neįdomus. Kad jeigu rašytume knygą, joje tebūtų valgymo ir miegojimo aprašai. Darbas, maistas, miegas.

Tačiau kiekvienas iš mūsų yra labai unikalus savo gyvenimu. Pradedant vaikyste, šeima, atsitikimais, istorijomis, draugais, kaimynais, namais, potyriais, tikslais, darbais, vyrais, viltimis, nuopoliais, pakilimais, įskaudinimais, gėda, idėjomis.

Visi mes skirtingi. Visi įdomūs. Visų knyga būtų unikali. Tik kad būtų geri parašyta.

Norint išpildyti svajones dažnai save statome į tą “Reikia” būseną ir pamirštame apie “Noriu”. Nebenmatome kas esame, atrodo gyvename dėl visuomenės standartų, šeimos, draugų, kitų… Bet ne savęs.

Bloge bandysiu priminti, kiek daug kartų mano “Noriu” būsena nuveikė. Kiek daug blogų ir gerų atsiminimų turiu. Jie padarė mane tokią, kokią esu. Tokią išskirtinę su išskirtine istorija. Priminsiu sau, vardan ko gyvenu tą “Reikia” gyvenimą. Priminsiu, kiek daug aplink spalvų kurios kartais turibūti nematomos tam, kad vėliau jos būtų matomos žymiai ryškiau.

Atsiminimai. Tai, kas primena, jog esame kas esame, jog darome ką iš tiesų norime daryti. Tai, kas primena, kodėl mes čia ir kur mes būsime rytoj.

Atsiminimai. Geri. Ir labai blogi. Jautrūs, o kartais ir visai nesvarbūs. Padriki. Nenuspėjami.

Rodyk draugams